Adomas Mickevičius Kaune. 1819 m. baigęs Vilniaus universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į 4 000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris. Šalti viduramžiški skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunasis mokytojas apibūdino taip: “Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda.”
Mokykloje dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Daugelio dalykų dėstymas pareikalavo iš jauno mokytojo nemažą darbo ir laiko. Trūko pedagoginių ir metodinių žinių, bet jis stengėsi gerai atlikti savo pareigas. Uoliai rašė užrašus, iš kurių skaitydavo, o žemesnėse klasėse diktuodavo mokiniams, nes vadovėlių nebuvo. Iš Kauno važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, siųsdavo draugams laiškus ir vadovavo draugijos literatūriniam sektoriui, kuriame buvo aptariama ir jo kūryba.
1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečotai padedant, 1822 m. išspausdinti Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“. Jaunojo poeto kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.
Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomo Mickevičiaus vardu.
1955–1991m. 9-ajai vidurinei mokyklai (Rotušės a. 9) buvo suteiktas A. Mickevičiaus vardas (nuo 1997 m. – Jėzuitų gimnazija). Mokykloje tradiciškai būdavo švenčiama poeto gimimo diena, geriausia klasė apdovanojama pereinamuoju poeto bareljefu, o mokslo pirmūnai – pereinamaisiais ženkleliais su jo monograma. 1956 m. klasėje, kurioje poetas gyveno, buvo įkurtas memorialinis kambarys-muziejus. 1998 11 26 Adomo Mickevičiaus memorialinis kambarys perkeltas į Jėzuitų gimnazijai priklausiusį Perkūno namą (Aleksoto g. 6).
Šiuo metu memorialinis Adomo Mickevičiaus kambarys Perkūno name yra atviras lankytojams.